Augustinas Linčius. Apie ilgai vilkintą Šeškinės ozo kraštovaizdžio draustinio steigimą

GA redakcija domisi ir seka daug metų besitęsiančią gamtos paminklo – Šeškinės ozo bylą. 2021 m. vasario 10 d. geologas dr. Augustinas Linčius buvo parengęs kreipimąsi į Vilniaus m. savivaldybę dėl garsiojo gamtos paminklo ir jo aplinkos kaip kraštovaizdžio draustinio įteisinimo ir pirminės jo kalvagūbrinės formos atkūrimo. Bet tuo metu kaip tik prasidėjo įvairaus lygio diskusijos dėl šio draustinio įsteigimo, tad kreipimasis taip ir nebuvo išsiųstas. Šiuo metu situacija šiek tiek pasikeitusi, tačiau ne taip, kad nebereikėtų nerimauti. Šiame A. Linčiaus kreipimesi nemažai dar ir šiandien svarstytinų klausimų.

Skaitytojus norime informuoti, kad dalyvaujant Valstybinės saugomų teritorijų (VSTT) ir Lietuvos geologijos tarnybų (LGT) bei Gamtos tyrimų centro (GTC) specialistams keletą kartų svarstytas ozo išsaugojimo klausimas, bet bendro sutarimo taip ir nerasta. VSTT atstovai aiškino, kad pradėtas visų gamtos paveldo objektų ir jų apsaugos zonų peržiūrėjimas, ir tvirtino, jog būsimasis valstybinio gamtos paminklo Šeškinės ozo apsaugos statusas būsiąs reikšmingesnis nei neaiškaus pavaldumo draustinio. Netrukus sulaukta ir Lietuvos Respublikos (LR) aplinkos ministro įsakymo „Dėl saugomų gamtos paveldo objektų paskelbimo ir jų ribų schemų patvirtinimo“ (2022 m. birželio 14 d. įsakymas Nr. D1-184) su patvirtintu schemų priedu.

Nepaisant šios schemos įteisinimo, ozo reljefo formų atkūrimo ar jo aplinkos sutvarkymo klausimai ir toliau lieka neišspręsti ir labai aktualūs.

Kaip susidarė Šeškinės ozas

Šeškinės ozas – įspūdingas ledynmečio akumuliacinio reljefo atlikuonis, susidaręs maždaug prieš 18–16 tūkst. m. pleistoceno epochos paskutinio žemyninio ledyno pakraštyje, kai į šiaurę ir šiaurvakarius nuo Vilniaus visą pažemėjimą tarp dabartinių Šeškinės kalvų ties Neries senslėniu ir Riešės aukštuma dengė labai storas ledo sluoksnis. Šio ozo riedulingų fliuvioglacialinių sąnašų (žvyras, įvairiagrūdis smėlis) storymė (>12 m) sluoksniavosi sudėtingame suaižėjusio („negyvojo“) ledo plyšiniame tunelyje ir jo žiotyse, per šią teritoriją iš šiaurės pietų kryptimi plūstant tirpstančio ledo vandens srautams su nešmenims.

Kai ledynas prie Vilniaus sutirpo, drumsto vandens patvanka nuslūgo, o sąnašos susigulėjo, plyname fliuvioglacialinių ir termokarstinių plotų gamtovaizdyje išryškėjo vingiuotų apybrėžų kalvagūbris – Šeškinės ozas, kurio pirminis ilgis buvo per 1 200 m (šiandien išlikę 1 160 m), aukštis – iki 18 m, vidutinis plotis – 50 m.

Nuo XIV a. kaimo iki sukilėlių apkasų

Šeškinės kaimas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1390 m., kai netoli dabartinio ozo, matyt, jau būta ne vienos sodybos. Pašonėje vinguriuojantis kalvagūbris gyventojams patiko: juo grožėtasi ir naudotasi ūkiniams poreikiams tenkinti. Kiek vėliau suvokta, jog šis kalvagūbris gali puikiai pasitarnauti ir kaip natūralus gamtinis gynybinis užtvaras. Jame įrengus apkasus galima būti saugesniam ir geriau stebėti aplinką, o jei reikėtų, netikėtomis salvėmis sustabdyti per Šeškinės kaimą slenkantį priešą.

Ir tokių apkasų tikrai prireikė, pavyzdžiui, 1794, 1831 ar 1863 m. sukilimų metu, kai drąsūs vyrai čia treniravosi, kad geriau pasirengtų kariniams veiksmams prieš carinės Rusijos kariauną. Daugiausia karinės paskirties apkasų čia iškasta XX a. per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus.

Pirmieji tyrimai: Sobolevai ir Vincentas Okolovičius

Šeškinės ozą, kaip labai seną ir vertingą žemyninio ledyno tirpsmo vandenų suplautą tipišką akumuliacinio reljefo kalvagūbrinę formą, dar 1911 m. bene pirmieji apžiūrėjo ir informaciją apie jį 1912 m. spaudoje paskelbė geologai D. ir N. Sobolevai, o 1934 m. pasirodė Vilniaus Stepono Batoro universiteto dėstytojo Vincento Okolovičiaus publikacija apie jo atliktus detalius Šeškinės ozo tyrimus, kurie patvirtino, kad ši paviršinė reljefo forma – ozas ir kad ji yra unikali ir saugotina paminklinė vertybė.

Sovietmečio karjeras ir šiukšlynas

Deja, po Antrojo pasaulinio karo, sovietmečiu, kai Šeškinės ozas teritoriškai priklausė kolūkiui „Naujas kelias“ ar vėliau – Vilniaus m. remonto trestui, jis ne tik kad nesaugotas, bet ir patyrė pačią didžiausią pažaidą – 1952 m. čia pradėtas kasti žvyras ir smėlis įvairių Vilniaus m. statybų reikmėms. Ši netrukdoma lėkštų pragmatikų veikla tęsėsi beveik šešerius metus, kol Šeškinės ozo niokojimą pamatę ar apie tai sužinoję Vilniaus visuomenės, švietimo ir mokslo atstovai bei gamtininkai profesionalai pareikalavo nedelsiant nutraukti neteisėtą kasybą.

Nors Šeškinės k. Vilniaus m. savivaldybei administruoti perduotas dar 1955 m., ji nedėjo jokių pastangų stabdyti ozo niokojimą, o vėliau ir dėl šio unikalaus Vilniaus gamtos paveldo objekto pažeistų vietų atkūrimo bei prarastos jo pirminės formos grąžinimo. Reaguodamas į protestuotojų argumentus Gamtos apsaugos komiteto, tuomet priklausiusio LTSR Ministrų Tarybai, pirmininkas Viktoras Bergas 1957 m. sustabdė tolesnį Šeškinės ozo naikinimą. Karjere jau buvo iškasta ir išvežta >80 000 m³ žvyro ir smėlio. Net ir po šio draudimo dar daug metų žvyras čia buvo kasamas vogčiomis.

Keista, kad už tokį akivaizdų Vilniaus savastimi tapusio ozo žalojimą anuomet niekas nebuvo įspėtas ar nubaustas, niekam iš atsakingų pareigūnų nepavesta organizuoti ozo ir jo aplinkos atkuriamųjų gamtosauginių darbų. V. Bergas ragino ieškoti galimybių sutvarkyti Šeškinės ozą sužalojusį karjerą, siūlė jo vientisumą atkurti pažeistas vietas užpilant suvežtiniu gruntu (ne šiukšlėmis!), o aplinkinę teritoriją apsodinti medžiais ir paversti parku. Vis dėlto skubiai nepriėmus sprendimo ir kurį laiką nieko konkrečiai nedarant, netrukus karjeras virto patrauklia vieta šiukšlynui, į kurį visokias nereikalingas atliekas ir buitines šiukšles vežė kas tik panorėjęs, be to, čia buvo sprogdinami mieste rasti karo laikų sprogmenys, deginamos padangos ir pan. Vilniaus valdžia pasirodė bejėgė su tuo kovoti.

Nesėkmingi gelbėjimo projektai

1964 m. Šeškinės ozas paskelbtas valstybiniu geologiniu (dabar – geomorfologiniu) paminklu, tačiau šio teisinio gamtosauginio statuso nepakako, kad liautųsi ozo teršimas. 1970 m. projektuojant gyvenamąjį Šeškinės mikrorajoną buvo numatyta plati, ozą kertanti magistralinė gatvė, o didžiajame duburyje ties šiaurine ozo dalimi (iš rytų pusės) – stadionas. Pasipriešinus visuomenei ir gamtininkams 1972 m. projektuotojai šio sumanymo atsisakė.

1969 ir 1971 m. spaudoje pasirodė dar vienas įdomus Šeškinės ozo gelbėjimo pasiūlymas, kuris galėjo sustabdyti besitęsiantį jo šiukšlinimą: didžiojo karjero ertmėje suprojektuoti kultūrinės paskirties požeminį statinį (gal Geologijos muziejų?) su pirminę ozo keterą atitinkančia velėnuota stogo danga. Tam pritarė Vilniaus dailės instituto Architektūros katedra, o jos studentai, būsimieji architektai ir restauratoriai, 1972 m. vertinti pateikė penkis – J. Lobaitės, L. Valinevičiūtės, A. Banaičio, R. Repšio ir A. Siurblio, kuriems vadovavo prof. E. Budreika, – projektus.

Po metų, 1973-iaisiais, LTSR Valstybinis statybos reikalų komitetas paskelbė, kad 1975 m. organizuos atvirą konkursą Šeškinės ozo apsaugos ir panaudojimo geriausiam projektiniam sprendimui išaiškinti. Parengta ir projektinė užduotis, tačiau konkursas neįvyko. Šeškinės ozo ir jo aplinkos išsaugojimo ir tvarkymo reikalams aptarti buvo kviečiama ne viena komisija, jose dalyvaudavo Vilniaus m. vykdomojo komiteto, Gamtos apsaugos komiteto, Vilniaus universiteto, Lietuvos mokslų akademijos, Lietuvos geologijos mokslinio tyrimo instituto ir kitų įstaigų atstovai, buvo surašomi aktai su pasiūlymais (pvz., 1970 m. gruodžio 1 d. ir 1979 m. balandžio 23 d.), tačiau realiai niekas neįvykdyta. Deja, neatsirado, kas būtų ryžęsis ir finansavęs bent vieną šių paminėtų sumanymų.

Karjero užpylimas 1979–1980 m.: proga, panaudota atmestinai

Palanki proga likviduoti ozo karjero šiukšlyną pasitaikė 1979–1980 m., kai buvo pertvarkomas Vilniaus m. gatvių tinklas ir platinamos išvažiavimo iš miesto Ukmergės kryptimi gatvės. Nuspręsta perteklinį gruntą panaudoti užpilant Šeškinės ozo karjerą. Gaila, kad Vilniaus m. vykdomojo komiteto administracija, taip pat Statybos ir architektūros valdyba tai darė atmestinai, be geodezininkų priežiūros. Nors žinojo, bet nepasinaudojo ir Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI, dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas) diplomantės Valerijos Mikščiukaitės vadovaujant A. Klimašauskui 1975 m. parengtu Šeškinės ozo atkūrimo M 1:5 000 hipsometriniu planu (izohipsės kas 0,5 m).

1981 m. VISI diplomantas V. Bulavas, vadovaujant A. Klimašauskui, M 1:5 000 hipsometriniame plane užfiksavo esamą Šeškinės ozo formos būseną ir sudarė kalvagūbrio atstatymo žemės darbų kartogramą. Deja, atvežtiniu gruntu užpilti tik apatiniai du trečdaliai karjero tūrio ir nepavyko visiškai atkurti ozo keteros – tam pritrūko maždaug 25 000 m³ grunto.

Vangi Vilniaus m. valdžios reakcija ir abejingas požiūris į Šeškinės ozo pažeidimus, nesigilinimas į blogos jo priežiūros priežastis sovietmečiu sulaukdavo aštrios aukštosiose mokyklose, švietimo įstaigose dirbusių, visuomeniškai aktyvių gamtininkų kritikos. Jie įvairiomis progomis skelbė apie blogą gamtos paminklų ir kitų saugotinų teritorijų priežiūrą ir ragino įgyvendinti numatytas gamtosaugines priemones. Tik praėjus šešiolikai metų (!) nuo Šeškinės ozo paskelbimo respublikinės reikšmės geologiniu paminklu, Vilniaus m. Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1980 m. patvirtino Šeškinės ozo apsauginės zonos ribas.

Privatizacija – pagrindinis stabdis

Reikiamo dėmesio Šeškinės ozui neskyrė ir 1990 m. kovo 11 d. nepriklausomą valstybę atkūrusi Lietuva, todėl šis unikalus gamtos paminklas ir jo žalioji aplinka patyrė skubotai Vilniuje prasidėjusią ir greitai įsismaginusią privatizaciją. Neviešinant visuomenei ji įsibrovė ne tik į Šeškinės ozo apsauginę zoną, bet net ir į patį ozą. Paaiškėjo, kad vienas toks paslaptingas privatus sklypas apima bemaž visą pietinę Šeškinės ozo pusę! Ši „sklypinė situacija“ tapo vienu pagrindinių stabdžių, trukdančių parengti ir įgyvendinti visuminį Šeškinės ozo ir jo aplinkos tvarkymo projektą. Žinomi, o neretai ir neaiškūs sklypų savininkai nuolat tarpusavyje bylinėjasi ir daug laiko gaišta teismuose, todėl privačiuose sklypuose atlikti gamtosaugininkų siūlomus priežiūros darbus beveik neįmanoma.

Pavyzdžiui, 2007 m. panaudojus Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas VSTT užsakymu Šeškinės seniūnijoje turėjo vykti ozo gamtotvarkos darbai (UAB „Aketonas“ projektas: pėsčiųjų ir dviračių takai, apžvalgos aikštelės, krūmynų retinimas ir t. t.). Darbams nejudant, 2008 m. sausio 10 d. LR Ministrą Pirmininką, LR aplinkos ministrą, Vilniaus apskrities viršininką, Vilniaus m. merą pasiekė Vilniaus m. savivaldybės tarybos Sveikatos ir aplinkos apsaugos komiteto Aplinkos komisijos raštas „Dėl Šeškinės ozo ir jo aplinkos sutvarkymo“. 2008 m. Šeškinės ozo tvarkymo projektas koreguojamas (papildytas).

2010 m. vasario 25 d. Vilniaus m. savivaldybės tarybos Aplinkos apsaugos visuomeninė komisija raštą „Dėl Šeškinės ozo, unikalaus valstybinio gamtos paminklo išlikimo“ išsiunčia aplinkos ministrui, VSTT direktorei, Vilniaus m. savivaldybės tarybai. GTC Geologijos ir geografijos institutas 2010 m. balandžio 9 d. raštą „Dėl gamtos paminklo Šeškinės ozo atkūrimo ir jo parko steigimo“ išsiunčia aplinkos ministrui ir VSTT direktorei, o balandžio 12 d. ji tuo klausimu surengia pasitarimą. 2010 m. balandžio 16 d. VSTT direktorei raštą „Dėl Šeškinės ozo draustinio steigimo pagrindimo“ siunčia geologai A. Linčius ir V. Baltrūnas, o gegužės 6 d. į LR Ministrą Pirmininką ir aplinkos ministrą „Dėl gamtos paminklo – Šeškinės ozo kritiškos būklės“ kreipiasi Vilniaus m. Šeškinės ir Fabijoniškių seniūnai. 2012 m. pateiktas naujas UAB „Aketonas“ projekto variantas, bet tvarkybos darbai realizuoti tik iš dalies, t. y. neprivatizuotoje ozo dalyje.

Peršasi rimta išvada, kad Lietuvos valstybė padarė didelę klaidą, leidusi privačių sklypų dalybas Šeškinės ozo ir jo apsauginės zonos teritorijoje. Atsižvelgiant į piliečių konstitucinę teisę turėti sveiką gyvenamąją aplinką, t. y. žaliuosius plotus, būtina kuo greičiau ją atitaisyti. Visoje šioje teritorijoje valstybė privalo išpirkti (nacionalizuoti) privačius sklypus, nes tai bendra miestiečių ir Lietuvos piliečių nuosavybė, kurią būtų galima panaudoti visuomenės rekreacinėms ir kultūrinėms reikmėms.

Urbanizacijos spaudimas: viadukas, jungiamoji gatvė ir reklaminis stendas

Deja, netrukus po 1990-ųjų prasidėjusi agresyvi, neribojama teritorinė urbanizacija tęsiasi. Didžiulį sklypą tarp Ozo gatvės ir Šeškinės kalvyno šlaitų įsigijęs prekybinis gigantas „Akropolis“ čia pasistatė pramogų centrą, sandėlius ir panoro pasigerinti privažiavimą prie jų, tam reikalui skyrė nemažai lėšų. Iki 2012 m. jiems pavyko „prastumti“ ir užbaigti žaliąją aplinką kertančio viaduko virš Ozo g. statybą, užsimota nuo jo šiaurės kryptimi nutiesti papildomą gatvę, kuri ateityje jungtųsi su seniai Vilniaus m. plane pažymėta Šiaurės gatve. Tam aktyviai pasipriešinus visuomenei ir gamtosaugininkams pavyko Vilniaus m. savivaldybę ir „Akropolio“ vadovus įtikinti, kad atsisakytų jungiamosios gatvės ir paklustų šioje Šeškinės seniūnijos teritorijoje galiojančioms gamtos, aplinkos apsaugos nuostatoms.

Tik ar ilgam? Štai ant valstybinės reikšmės paminklo Šeškinės ozo pietinės dalies (ties Gelvonų ir Ozo g. sankirta), matyt, „Akropolio“ iniciatyva, susitarus su šią ozo dalį privatizavusiu piliečiu (ar piliečiais), jau senokai pastatytas aukštas masyvus reklaminis prekybininkų stendas, kurio čia neturėtų būti. Nejau iki šiol jo nepastebėjo Aplinkos ministerijos, Vilniaus m. savivaldybės pareigūnai? Juk būtent jiems patikėta rūpintis saugomais gamtos paminklais ir už tokius ar panašius pažeidimus be išlygų turėtų būti skiriamos nemažos baudos, o pažaida likviduojama.

Kelias link draustinio: nuo 2007 m. iki bendrojo plano

Būdamas niekaip neįteisintame bevardžiame parke Šeškinės ozas vargu ar galėjo sulaukti deramo dėmesio ir pažeistų vietų atkūrimo, o tuo labiau daugiametės išlikimą garantuojančios apsaugos. Todėl Vilniaus gamtosauga besidomintys mokslinių institutų, aukštųjų mokyklų darbuotojai, visuomeninių bendrijų ir organizacijų atstovai neapsikentę ėmėsi šio reikalo iš esmės ir ieškojo, koks gamtotvarkos režimas Šeškinės ozui tiktų geriausiai ir užtikrintų kokybiškiausią jo apsaugą. 2007 m. pasitarimuose su VSTT direktore Rūta Baškyte išgirsta apie valstybinio kraštovaizdžio draustinio privalumus bei galimybes ir patarimą tokį steigti ozo apsaugai. Tam pritarė didžiuma apklaustų gamtininkų specialistų ir visuomenininkų.

2010 m. birželio pradžioje LR Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui ir aplinkos ministrui Gediminui Kazlauskui įteiktas Vilniaus m. savivaldybės administracijos, Šeškinės ir Fabijoniškių seniūnų Liudviko Lajausko ir Jono Novikevičiaus, Vilniaus m. Šeškinės bendruomenės savivaldos tarybos pirmininko Antano Bakaičio ir Vilniaus m. Fabijoniškių bendruomenės „Fabijonai“ pirmininkės Dalios Grigienės pasirašytas kreipimasis dėl Šeškinės ozo draustinio įsteigimo, kuriam savo parašais pritarė dar 472 Šeškinės ir Fabijoniškių seniūnijų gyventojai. Deja, ir po šių pastangų ilgokai teko laukti, kol Aplinkos ministerija ir Vilniaus m. savivaldybė, tik gavusios daugybę užklausų ir paraginimų, ėmėsi rimčiau ir nuosekliau domėtis šiuo klausimu.

Nauja pradžia galima laikyti 2016 m. gruodžio 19 d., kai geologas A. Linčius išsiuntė prašymą Aplinkos ministerijai, kurį po trijų dienų kanceliarija elektroniniu paštu persiuntė LR Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui. Tapęs vyriausybiniu šis dokumentas privertė Aplinkos ministeriją įpareigoti VSTT organizuoti pasitarimą Šeškinės ozo kraštovaizdžio draustinio steigimo klausimu. Jis įvyko 2017 m. sausio 20 d., dalyvaujant Aplinkos ministerijos, VSTT, Vilniaus m. savivaldybės atsakingiems atstovams ir kitiems suinteresuotiems asmenims. Susitikime paaiškėjo, ko dar reikia, kad Šeškinės ozo ir jo gamtinės aplinkos išsaugojimo juridinio statuso paieška baigtųsi sėkmingai.

LGT buvo pavesta parengti valstybiniam Šeškinės ozo kraštovaizdžio draustiniui steigti siūlomos teritorijos schemą su ozo aplinkoje esančių kitų vertingų geologinių ir geomorfologinių objektų apibūdinimu. Ši papildoma informacinė medžiaga perduota Aplinkos ministerijai ir VSTT, pasiekė Vilniaus m. savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą bei „Vilniaus plano“ darbuotojus, kurie buvo bebaigią rengti naująjį bendrąjį Vilniaus m. planą. Taip beveik užbaigtame bendrajame Vilniaus m. plane (98-ame jo lape) 2020 m. pagaliau pažymėtas ne Šeškinės parkas su ozu, apie kurį dar 1958-aisiais pirmasis buvo užsiminęs V. Bergas, o rytinėje Šeškinės seniūnijos dalyje numatomas įsteigti valstybinis Šeškinės ozo kraštovaizdžio draustinis.

Ko reikia dabar

Vis dėlto ši ilgai laukta žinia kiek apkarto, nes jo plotas gerokai sumažintas: Vilniaus m. savivaldybė nepritaria maksimaliam – 51,31 ha šio draustinio plotui ir nurodo sumažintą iki 45,5 ha. Gamtosaugininkai tvirtai įsitikinę, kad Šeškinės ozo apsaugai reikalingas didžiausias įmanomas profesionalų išmatuotas, jau aprobuotas vientisas ir nedalomas žaliasis plotas, kurį šiaurrytine ir rytine kryptimis net būtų galima šiek tiek praplėsti. Jis turėtų jungti genetiškai glaudžiai susietas skirtingo pobūdžio (ne tik patyrusias glaciokarstinę praeitį) geologines geomorfologines negyvosios gamtos paveldo vertybes: ozo žemapelkę, Šeškiuko ežerėlį, erdvią lėkštašlaitę glaciokarstinę daubą, gilų ir sausą Šeškinės klonį, daugybę paviršiaus nelygumų įgavusį fliuvioglacialinės terasos fragmentą, rytiniu pakraščiu besiremiantį į glacialinių nuogulų pakilumą, pasiekiančią Neries senslėnio šlaito viršutinį kraštą Geležinio Vilko gatvės kaimynystėje.

Taip pat būtina atkurti nukastą ozo dalį, bet, matyt, teks kantriai laukti Šeškinės stadiono statybos atnaujinimo – gal tada vėl atsiras nereikalingo vietinio grunto, kuriuo, pasitelkiant geodezininkų kontrolę (tikėkimės), bus atkurta pirminė Šeškinės ozo keteros forma.

Lietuvos valstybinėms įstaigoms, Vilniaus m. savivaldybei, įvairioms visuomeninėms organizacijoms, visiems piliečiams laikas susivokti ir saugoti tai, ką unikalaus mums davė gamta, ir išradingai spręsti mūsų sostinės prestižo ir perspektyvinės plėtros problemas. Net intensyviai urbanizuotose miestų dalyse, įsiklausius į visuomenės atstovų, mokslininkų toliaregiškas nuomones ir motyvuotus jų reikalavimus, galimi protingi sprendimai išsaugant mūsų visų gyvenseną gerinančius žaliuosius plotus, suteikiant jiems deramą valstybinę apsaugą.

Originalus straipsnis PDF formatu

Straipsnis originaliu žurnalo maketu (9 puslapiai, 7,7 MB):

Atsisiųsti PDF (Geologijos akiračiai, 2025 Nr. 1–2, p. 38–46)