
Stirna – grakštus elninių (Cervidae) šeimos žinduolis.
Kūno ilgis be uodegos iki 1,3 m, aukštis ties pečiais iki 100 cm, patino masė iki 60 kg, patelė mažesnė. Galva maža. Patinai turi trišakius, rečiau keturšakius iki 25 cm ragus. Kojos ilgos, lieknos. Uodega trumpa. Pasturgalyje ryški balta dėmė, vadinamasis „veidrodėlis“. Kailis vasarą šviesiai (kaštoniškai) rudas, žiemą pilkas. Tik patinai turi ragus, kurie pradeda augti pirmaisiais metais. Pirmieji ragai išauga maži ir nešakoti. Juos meta dažniausiai lapkričio mėnesį, nauji užauga ir nusivalo (iš pradžių būna apsitraukę oda) iki birželio. Antraisiais metais ragai dvišakiai, o dar po metų ragai jau būna trišakiai. Toliau šakų skaičius nedidėja.
Poruojasi liepos-rugpjūčio mėnesiais. Nėštumas trunka apie 9,5 mėnesio. Jaunikliai (1-2, kartais 3) atsivedami gegužės-birželio mėnesiais. Stirniukai būna rudi su baltomis apvaliomis dėmėmis kūno šonuose. Pirmuosius metus gyvena kartu su patele. Žiemą stirnos laikosi mišriais pulkais su stirninais ir jaunikliais.
Minta augaliniu maistu, įvairiomis miško ir lauko žolėmis, lapuočių medžių ir krūmų šakelėmis, žieve (išskyrus alksnio). Taip pat grybais. Žiemą iš po sniego išsikasa uogienojų, viržių, samanų, kerpių.
Ragais nutrinti jaunų medelių ir krūmų stiebai, šakelės; Nukandžioti ūgliai, šakelės; Iškapstytos ovalios, apie 0,5 m skersmens duobutės – guoliai; Krūvelės riešutus primenančių išmatų; Pėdos sniege, purioje žemėje.
Vienas dažniausiai žmonių matomų stambesnių žinduolių, visų gerai pažįstamas ir mėgstamas. Stirnos neretai apkandžioja jaunų eglaičių, ąžuoliukų, uosiukų viršūnėles, aplaupo ir apskabo medžius, o valydami arba mesdami ragus stirninai nutrina jaunų medelių stiebelius. Iš numestų ragų gaminami vertingi papuošalai.
Medžiojamasis gyvūnas. Lietuvoje stirninai medžiojami nuo gegužės 1 iki spalio 31 d. tik medžiotojams selekcininkams, patelės ir jaunikliai nuo spalio 1 iki gruodžio 31 d. Trofėjus – ragai.
11 nuotraukos iš iNaturalist bendruomenės
Kada stebėta ši rūšis teritorijoje
1 stebėjimai teritorijoje
Daugiausia stebėjimų užfiksuota balandį. Geriausias stebėjimo metas — vakaras ar ankstyvas rytas.
Daugiau žinduoliai Šeškinės Ozo ir Cedrono teritorijose

Šaltinis: Wikimedia Commons