
Didžioji antis – žąsinių (Anseriformes) būrio vandens paukštis. Iš šios laukinių ančių rūšies yra kilusios naminės antys.
Didžiosios anties kūno ilgis (įskaitant uodegą) 50–65 cm, tarp abiejų išskėstų sparnų galų atstumas 81–98 cm, snapo ilgis 4,4-6,1 cm, kūno svoris 0,72–1,58 kg, o rudenį prieš migraciją imitusių ančių svoris gali siekti iki 2 kg. Gaigalų plunksnų spalva yra pilka, krūtinė ruda, nugara rusva su juodu apvadu. Galva žalsvai melsva su baltu žiedu ant kaklo. Patelės netiek ryškios, jos yra pilkai rudos ir tik antsparniai turi metališkai melsvą veidrodėlį (kaip ir gaigalų). Šeriasi kartą per metus nuo birželio mėnesio. Šėrimasis trunka apie mėnesį. Gaigalų išvaizda vasarą nedaug skiriasi nuo patelių. Liepos pradžioje juos galima atskirti tik pagal snapo spalvą. Gaigalų snapas lieka geltonas, o patelių – tamsiai rusvai-pilkas. Nuo liepos pabaigos ir patelių snapas pasidaro gelsvas. Nuo rugpjūčio vidurio pradeda augti naujos plunksnos. Didžiosios antys turi apie 10 000 pūkinių ir dengiamųjų plunksnų, kurios jas saugo nuo drėgmės ir šalčio. Jos nuolat jas prižiūri, snapu sutepdamos riebalais, paimtais iš specialios liaukos virš uodegos.
Didžioji antis labiausiai paplitusi ir labiausiai žinoma ančių rūšis. Sutinkama visame šiaurės pusrutulyje. Daugelyje vietų aptinkama su naminėmis antimis susikryžminusių ančių. Jos dažnai skiriasi savo išvaizda.
Lietuvoje tai dažniausiai sutinkama laukinių ančių rūšis.
Didžiosios anties migracija priklauso nuo jų gyvenamosios vietos. Jeigu Lietuvoje perinčios antys žiemoti dar skrenda į pietvakarių Europą, tai vidurio Europoje gyvenanti populiacija nerodo jokių migracijos požymių.
Didžiosios anties pagrindinis maistas yra augalinės kilmės. Ji minta sėklomis, vaisiais ir vandens augmenija, taip pat ir gyvūniniu maistu – buožgalviais, varlėmis, įvairiais vabzdžiais, smulkiomis žuvimis, kirmėlėmis ir kitais vandens gyviais. Ieškodamos maisto, nardo po vandeniu.
Didžiosios antys paprastai yra monogamės. Patelės peri kartą metuose. Nuo 7 iki 16 kiaušinių dėtis išperima per 25-28 dienas. Jaunikliai po aštuonių savaičių pradeda skraidyti.
4 įrašai iš iNaturalist bendruomenės
11 nuotraukos iš iNaturalist bendruomenės
Kada stebėta ši rūšis teritorijoje
8 stebėjimai teritorijoje
Dažniausiai aptinkama šeškinės ozo centrinė dalis. Daugiausia stebėjimų užfiksuota gegužę. Geriausias stebėjimo metas — ankstyvas rytas (ypač iki 9 val.).
Daugiau paukščiai Šeškinės Ozo ir Cedrono teritorijose

Šaltinis: Wikimedia Commons