
Paprastasis kadagys arba ėglius – kiparisinių (Cupressaceae) šeimos, kadagių (Juniperus) genties plikasėklis krūmedis.
Žemėje labiausiai paplitusi tarp pušūnų ir visų kitų sumedėjusių augalų rūšis. Natūraliai auga beveik visame šiaurės pusrutulyje – Europoje, Šiaurės Amerikoje, šiaurinėje Azijoje ir jų arkties, vidutinio ir dalyje subtropikų klimato juostų dalyse.
Paprastasis kadagys daugiametis, visžalis, dvinamis augalas. Jo laja tanki, o jos forma labai įvairi, tačiau dažniausiai ovali arba kūgiška. Kartais dendrologinėje literatūroje nurodoma, kad vyriškieji augalai dažnai būna panašesni į medžius, o moteriškieji į krūmus, kadangi vyriškųjų kadagių laja siauresnė. Jaunų medžių žievė lygi, o vėliau supleišėjusi išilginiais dryžiais, nuo pilkai rudos iki raudonai rudos spalvos. Jų jauni ūgliukai tribriauniai ir rusvi. Šakelės apvalios arba vos briaunotos, rausvai rudos. Spygliukai menturiuose po 3, 10–15 mm ilgio, ir 1–2 mm pločio, aštriai nusmailėję, dygūs, standūs, kieti, pilkai žali, o apatinė pusė žalia ir kiek žvilganti. Spygliukai įdubę (išilgai įsigaubę), su balsva žiotelių juostele viršutinėje pusėje. Šakutėse spygliukai išsilaiko apie 4 metus. Strobilai pavieniai arba susitelkę į galvutes, moteriškieji kūgiški, maži 3–4 mm ilgio, gelsvai žali ir neryškūs, vyriškieji strobilai ovalūs, vos didesni už moteriškuosius – iki 5 mm ilgio ir geltonos spalvos. Sporifikuoja balandžio pab. – gegužės mėnesio pradž. Žiedai vienalyčiai (vyriški ir moteriški). Vyriškų krūmų žiedai kankorėžėliuose ir geltoni, moteriškų krūmų kankorėžiai su žaliais mėsingais žvyneliais. Žiedai susitelkę spygliukų pažastyse. Žydi balandžio – gegužės mėn. Kankorėžėliai labai savotiški, atrodo kaip uogos, kas jį kartu su Europinių kukmedžių skiria nuo daugumos kitų pušūnų. Jų forma rutuliška, 5–10 mm skersmens, bekočiai, pirmą vasarą žali, bet jau kitų metų rudenyje tampa juodai mėlynais su padengtu balsvu apnašu. Kadagio kankorėžėliai tampa ypač ryškūs po pirmųjų rudens šalnų ar pirmo sniego. Uogiški kankorėžėliai sudaryti iš 3, kartais 6 mėsingų, neprasiveriančių sėklinių žvynų, salstelėję, sakingo prieskonio, saldūs. Kankorėžėliai subręsta ir tampa juodai mėlynais antrųjų metų rugsėjo – spalio mėnesiais ir per žiemą laikosi ant šakelių, tad vienu metu ant vieno jo medelio būna tiek neprinokusių, tiek prinokusių vaisių. Sakais kvepiančiame kankorėžėlio minkštime yra 3, rečiau 1 ar 2 pailgos tribriaunės mažos apie 4–5 mm ilgio, sakingos sėklelės su kietu, rudu apvalkalėliu. 1000 sėklų sveria 10–15 ar 18 gramų. Sėklų svoris sudaro apie 15 procentų viso kankorėžio svorio. Medeliai subręsta 5–10 metų amžiaus. Derėti pradeda nuo 10–12 metų ir dera kas 3–5 metus. šaknų sistema paviršinė.
12 nuotraukos iš iNaturalist bendruomenės
Kada stebėta ši rūšis teritorijoje
1 stebėjimai teritorijoje
Daugiausia stebėjimų užfiksuota balandį.
Daugiau augalai Šeškinės Ozo ir Cedrono teritorijose
Auginamas dekoratyviniuose želdynuose, ypač mėgstami medeliai aukšta, koloniška laja. Senovėje ir dabar iš kadagio šakelių Lietuvoje religinėms šventėms rišdavo ir riša verbas. Naudojant kadagio „uogas“, gaminami gėrimai kaip džinas ir jeneveras.
Šie kadagiai išskiria aktyvią bakterijas naikinančią medžiagą – fitoncidus, nuo kurio kadagynuose žmonėms jaučiamas didesnis palengvėjimas.
Lietuvoje jis vadinamas kaip ėglius, kadagys, kadugys. Lotynų kalba paprastojo kadagio (Juniperus communis) rūšies mokslinio pavadinimo autorius Karlas Linėjus, gyvenęs 1707–1778 m. Turi šiuos sinonimus:

Šaltinis: Wikimedia Commons