
Gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus) – pupinių (Fabaceae) šeimos lubinų (Lupinus) genties augalas. Kilęs iš vakarinės Šiaurės Amerikos (Aliaskos, Britų Kolumbijos, Vajomingo ir kt.). Introdukuotas beveik visoje Europoje, daug kur Azijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Pietų Amerikos pietuose. Daugiametis, apie 60–110 cm aukščio žolinis augalas. Liemeninė šaknis stora, iš jos išauga iki 10 cm ilgio šakniastiebiai. Stiebas status, nešakotas, lapai sudėtiniai, plaštakiški, su 10–25 lancetiškų lapelių, kurių ilgis 3–15 cm. Visos augalo dalys apaugusios prigludusiais plaukeliais. Žiedai įvairių mėlynų ar violetinių atspalvių, kartais balti, sukrauti 30–60 cm (kartais iki 90 cm) ilgio viršūniniuose žiedynuose. Masiškai žydi nuo gegužės pabaigos iki birželio vidurio, bet pakartotinai gali žydėti iki rugsėjo pradžios. Ankštys pūkuotos, pailgos ir atsidarančios, subrendusios pajuosta. Jose yra įstrižos pertvaros tarp sėklų. Auga paupiuose, drėgnose vietose, paunksmėje. Įvairios išvestinės veislės auginamos darželiuose. Dirvožemį patręšia azotu, todėl vietoje natūralių buveinių plinta gentainiai bei kiečiai, dilgėlės. Lietuvoje laikomas invazine, naikintina rūšimi. Lietuvoje gausialapiai lubinai introdukuoti XX a. pr., sulaukėję pastebėti 1931 m. Vėliau gausiai sėti miškuose, pamiškėse, smėlynuose, siekiant pagerinti dirvožemio derlingumą, stabdyti eroziją, didinti pašarą laukiniams gyvūnams. Dabar labiausiai paplitę Pietryčių ir Rytų Lietuvoje bei Žemaitijoje, kur ypač gausiai auga miškų pakelėse, prie kvartalinių, apleistuose laukuose, dykvietėse. Lengvai plinta sėklomis ir šakniastiebiais, vietomis sudaro ištisus sąžalynus.
Skaityti pilną straipsnį Wikipedia5 nuotraukos iš iNaturalist bendruomenės
Kada stebėta ši rūšis teritorijoje
2 stebėjimai teritorijoje
Dažniausiai aptinkama šeškinės ozo pietinė dalis. Daugiausia stebėjimų užfiksuota gegužę.
Daugiau augalai Šeškinės Ozo ir Cedrono teritorijose