Paprastoji eglė

Morfologija

Paprastoji eglė – polimorfinė rūšis, jos populiacijoms būdingas didelis genetinis kintamumas, gamtoje priskaičiuojama dešimtys morfologinių, fiziologinių ir ekologinių jos formų. Paprastųjų eglių laja kūgiška, smailiaviršūnė. Liemuo tiesus, ritiniškas, atviroje vietoje iki žemės šakotas. Jaunų medžių žievė lygi, blyškiai ruda, o vėliau apie 30-40 metus sutrūkinėja, sudarydama skrituliškas įdubusias plokšteles it žvynus, rečiau gūbrius, ir keičia spalvą – gali būti rausvai ruda ar net pilka. Šakos netaisyklinguose menturiuose, beveik horizontalios, šiek tiek aukštyn kylančiomis viršūnėmis. Ūgliai pliki arba šiek tiek plaukuoti, nuo rudos iki rausvai gelsvos spalvos ir baigiasi lenktų spyglių apgaubtu viršūniniu pumpuru, kurį supa 4–7 mažesni pumpurai. Šoniniai pumpurai smulkesni. Pumpurai sprogsta gegužę, jie siaurai kūgiški, smailūs, su rausvais arba blyškiai rudais žvyneliais, nesakingi. Spygliukai skirstomi į šviesinius ir ūksminius. Šviesiniai spygliukai standūs, lenkiami lūžta, skersinis pjūvis beveik kvadrato formos. Ūksminiai spygliukai lenkiami linksta, plokšti, bukesniu kampu, išsidėstydami vienoje plokštumoje, ir dažniausiai yra apatinėje lajos dalyje. Spygliukai 10–25 mm ilgio, 2–3 mm pločio, tamsiai žali, kieti, dygūs, keturbriauniai su žiotelių juostelėmis visuose 4 šonuose, spirališkai prisisegę ant kauburėlių. Spygliukai ant šakelių išsilaiko 5–7, kartais iki 9 metų. Vyriškieji eglės strobilai iš pradžių kiaušiniški, 15 mm ilgio, ryškios purpurinės spalvos, mikrosporoms baigiant sklaidytis – ritiniški, 20–25 mm ilgio, geltoni, nusvirę. Moteriškieji strobilai 20–30, rečiau 50 mm ilgio, statūs, vienų medžių ryškiai purpuriniai (raudoni), kitų – gelsvai arba ryškiai žali. Paprastoji eglė sporifikuoja, spygliukus skleidžia ir pradeda augti vienu metu, gegužės mėnesį. Eglė apdulkinama vėjo. Apdulkinti moteriškieji strobilai nusvyra žemyn, jų sėkliniai žvyneliai padidėja ir atsilošia. Apsivaisina praėjus mėnesiui po apsidulkinimo, o po trijų mėnesių susiformuoja visiškai išsivysčiusi sėkla. Jauni kankorėžiai žali arba rausvi, subrendę rausvai ar gelsvai rudi. Kankorėžiai ritiniški, 10–11 cm ilgio, 3–4 cm skersmens. Kankorėžių sėkliniai žvyneliai įvairių formų ir dydžio, paprastai rombiški, netaisyklingai iškarpyti, lyg iškąsta viršūne, banguotais šonais. Sėklos 3–4 mm ilgio, rudos ir tamsiai rudos su triskart ilgesniu šaukštiškai sėklą gaubiančiu rausvai gelsvu, žvilgančiu sparneliu. Sėklos prinoksta lapkritį–gruodį ir, kai oras saulėtas. Dar rudenį viena kita sėkla ima byrėti, bet daugelis sėklų išbyra antroje žiemos pusėje ir pavasarį, kai įsivyrauja giedri orai su didesniais temperatūros svyravimais. 1000 sėklų sveria 5–8 g. Kankorėžiai nukrenta vasarą. Paprastosios eglės pradeda derėti sulaukusios 20–30 metų, o gausiai dera kas 3–5, kartais kas 6 metai. Šaknys paviršinės – išsidriekusios horizontaliai, netoli dirvos paviršiaus.